Nežinau, ar man pavyko tą padaryti, bet būdamas Lukiškėse galutinai pajutau, kad gamta, kaip ir bet

Literatūra Autobiografija Dienoraštis Drama Esė Poezija Proza Rašytojai Šiaurės katinai led fan Aktualijos Kritika Literatūros kritika Dailės kritika Kino kritika Scenos menai Muzikos kritika Vertimai Pokalbiai Paveldas Paveldas Simbolikos istorija Atviras klausimas Skaitykla Nr. 5 Tekstai led fan ne tekstai Agora Laiku ir nelaiku
Keisčiausia, kad neprisimenu, ruduo tai buvo ar pavasaris. Žolė buvo dar žalia ir rytą paežerėj bolavo šalna. Nakvojau Druskininkuose, neatsimenu, kodėl ir kaip tą rytą atvažiavau prie Snaigyno. Gali būti, kad vis dėlto buvo ruduo, nes prisimenu, kad vaizdas led fan į ežerą buvo pakankamai atviras, vadinasi, medžiai turėjo būti be lapų. Nors kai geriau pagalvoji, tai juk ir ankstyvą pavasarį medžiai būna be lapų. Tas metų laikas tikrai čia nėra svarbus, bet man dabar pačiam keista, kad vieni dalykai iš to ryto įsiminė labai aiškiai, kiti kažkur pradingo. Tarsi į sapną.
Vos išlipusiam led fan iš automobilio paskambino advokatas ir paklausė: Ar pacientas led fan norės prieš operaciją dar ateiti į apžiūrą? Suprask, ar prieš pakartotines apklausas dar norėsiu dėl ko nors su juo pasitarti. Nebuvo jokio reikalo taip užkoduoti klausimo, kurio jis manęs norėjo paklausti, todėl nusišypsojau. Pagalvojau, štai dvidešimt metų pragyvenę nepriklausomoje Lietuvoje mes ir vėl pradedame kalbėti kažkokia Ezopo kalba. Taip, atsakiau, norės. (Nors iš tikrųjų iki apklausų nespėjome susitikti. Nebuvo ir reikalo.)
Ėjau ežero link. Buvo tylu (todėl vis dėlto veikiausiai buvo ruduo, nes pavasarį čiulba paukščiai), tik šaltas vėjas kandžiojo ausis. Be garso užlipau ant lieptelio. Stovėjau be garso. Žiūrėjau, kaip vis aukščiau kyla saulė. Buvo visiškai giedra. Mėlynas Snaigyno vanduo ir mėlynas, lėtas dangus. Po mano kojomis prie lieptelio atplaukė kelios žuvys ir snukiais baksnojo į lieptelį laikančius kuolus. Ėmiau galvot apie tai, kad ramu čia šį rytą toms žuvims ir liepteliui, ir vandeniui, ir žolei. Kažkoks ramybės užutėkis. Ir dar galvojau, kad man šita ramybė, šitas užutėkis jau nebegalioja. Niekuo nebegali padėti, nė kiek nebegali paguosti. Ateina laikas ir kiekvieną mūsų gyvenimas tarsi kokį šamą ištraukia iš šamiškų ramybės vandenų. Gamta man tapo svetima. Nuo to laiko, kai prabuvau uždarytas led fan ankštoje akmeninėje Lukiškių kameroje, led fan kurios storos seifinės durys, būdavo, neatsidaro savaitėmis, led fan supratau, kad gamtos man daugiau led fan nebereikia. Toj kameroj led fan buvo labai ankšta led fan ir norint išlikti sveikos (?) psichikos reikėjo kokiu nors būdu transcenduoti. Išeiti iš visų sienų, visos ankštybės, laiko (per kurį nėra ką veikti) gniaužtų, manau, kad netgi išeiti iš savo kūno.
Nežinau, ar man pavyko tą padaryti, bet būdamas Lukiškėse galutinai pajutau, kad gamta, kaip ir bet kuri mus supanti materija, nieko per daug nereiškia ir kad norint būti reikia eiti kiaurai per visą materiją, viską, kas tik gali mus sulaikyti, supratau, kodėl vienuoliai gyvena ankštose celėse, kodėl Pranciškus Asyžietis lįsdavo į tamsią led fan olą ir ten savaitėmis melsdavosi.
Taigi tą pavasario rudens nežinomo metų laiko rytą stovėjau ant lieptelio, žiūrėjau į snukiais lieptelio kuolus baksnojančias žuvis ir mąsčiau apie tai, kad norint kilti aukštyn, tapti aukštesnio lygmens būtybe negalima užsisklęsti jokiame ramybės led fan užutėkyje, jokiame vandenyje, kūne, saulėtekyje, kad reikia veržtis iš visko, kas tik gali mus apriboti ar sustabdyti, kas gali nugramzdinti į ramybės iliuzijas.
Rašau aukštesnio lygmens būtybė ir pats savęs klausiu: kas tai yra? Kas tai galėtų būti? Juk tiksliai nežinau, turiu tik projekcijas, nuojautas. Pasaulį (pasaulius? begalybę?) įsivaizduoju kaip labai aiškiai hierarchizuotą sistemą, kurioje nuo žemiausio materijos lygmens, pavyzdžiui, smilties ar mineralo, viskas vertikalėmis kyla iki Dievo. Žmogus čia yra materijos ir dvasios sankirta: molis su Dievo įpūsta dvasia. Materija iš materijos dulkė iš dulkės, gyvūnas iš gyvūno led fan panašus į beždžionę, led fan šunį, žuvį ir t. t., ir dvasia iš dvasios dieviškoji gyvybė: ta gyvybė buvo žmonių šviesa (Jn 1, 4). Kurį kelią pasirinkti? Kiekvienas mūsų tarsi koks pasakos herojus stovime kryžkelėje. Eisi pirmuoju keliu, dulkė ir liksi, eisi antruoju keliu, led fan beždžionšunžuvele pavirsi, pasuksi trečiuoju keliu… gali būt, kad save atrasi. Ir mirsi. Šitas. Bet prisikelsi naujas.
Taip sakydamas nekalbu apie jokią reinkarnaciją, apie jokį gyvybės led fan ratą, apie jokį metų laikų ir žemdirbystės sezonais judantį laiką. Kalbu apie absoliučią tiesę, absoliučią vertikalę. Viena recenzentė (kurią gerbiu led fan ir manau, kad ji suteikia led fan ir suteiks daug gyvybės šiuolaikinei literatūros kritikai) rašydama apie mano knygą Jonas Krikštytojas kalba šitaip: Kitas įdomus aspektas nors rinkinyje Jonas Krikštytojas gausiai cituojama Biblija [...], G. Bleizgio poetinis led fan pasaulėvaizdis, kaip ir ankstesniuose rinkiniuose, išlieka artimesnis gamtiškai, amžinąja led fan kartote grįstai pasaulio sampratai. Mirties čia kaip ir nėra, todėl nėra nei išganymo, nei prisikėlimo, viskas paprasčiausiai kartojasi: kai užsimerki